Depresija – pažintis su liga
Kelių straipsnių ciklą norėčiau skirti žmonėms, išgyvenantiems depresiją, ir tiems, kurie yra šalia sergančiųjų. Šiose publikacijose aptarsiu tai, kas yra depresija, kas ją lemia ir svarbiausia – kaip iš jos ištrūkti. Taip pat nemažai dėmesio skirsiu tam, kaip būti ir gyventi su tais, kurie serga šia liga. Pastarasis aspektas yra itin svarbus, mat su sunkumais susiduria ne tik tie, kurie nugrimzta į depresiją, bet ir artimieji. Deja, apie juos kalbama retai…
Akimirką stabtelkite ir įsivaizduokite – jus kasdien lydi prasta nuotaika, jaučiatės prislėgti, niekur nepavyksta rasti džiugesio. Negana to, sunkiau negu anksčiau sekasi ir dirbti. Galų gale mintyse ima šmėžuoti mintis – o gal tai depresija? Įtarimus, atrodo, dar labiau sustiprina, jeigu tą patį klausimą užduoda ir aplinkiniai… Tik kaip suprasti, ar tai išties depresija?
Liūdesys yra įprasta emocija, kuri kartas nuo karto aplanko. Jį išprovokuoti gali tam tikros situacijos. Tačiau dažnu atveju tai būna liūdesys, kurį pats žmogus gali identifikuoti, suvokti jo priežastį ir galiausiai įveikti. Deja, kartais atsitinka taip, kad liūdesyje užstringama. Pradeda atrodyti, kad jis niekur nebedings, jog nėra jokių vilčių ar galimybių ištrūkti. Tai gali sufleruoti apie depresijos pradžią.
Depresija – sutrikimas, kuris pasireiškia nuotaikos pablogėjimu, gebėjimo džiaugtis gyvenimu praradimu. Šia liga susirgęs žmogus susiduria su motyvacijos stoka, kaltės jausmu. Jam tampa sunkiau priimti kasdieniškus sprendimus. Pastebimai sumažėja energija, gyvenimas ir įprastos ar anksčiau mėgtos veiklos netenka prasmės. Taip pat nevengiama savikritikos, sumažėja apetitas, kyla beviltiškumo jausmas, pradeda kamuoti dirglumas bei kiti fiziniai nusiskundimai. Deja, bet gana dažnai gali apimti net ir mintys apie mirtį. Depresija sergantis žmogus gali patirti stiprų nerimą, kurį lydi ir galvos svaigimas, pykinimas, širdies ritmo pagreitėjimas ir pan.
Nepaisant to, kad depresija turi aiškiai apibrėžtus simptomus, daugelis žmonių vis tiek yra linkę ją painioti su situaciniu liūdesiu ar gedėjimu, išgyvenamu po netekties. Todėl noriu akcentuoti, kad klinikinės depresijos išprovokuotas liūdesys yra ne toks pats, kaip kilęs susidūrus su netektimi. Išgyventi liūdesį, sielvartą, tuštumos jausmą, kai artimasis ar brangus žmogus išeina į amžinybę – normalu. Tuo tarpu sergant depresija liūdesys tampa savotiška gyvenimo dalimi. Jį nuolat pakursto ir sustiprina net menkiausi dirgikliai. Be to, šiuo atveju liūdesį paprastai lydi savikritika, neviltis ir beprasmybės pojūtis.
Akistata su kasdienėmis problemomis ir jų sprendimo būdų paieška depresiją, apatiją ir atsiribojimą patiriančiam asmeniui tampa neįmanoma užduotimi. Apėmus šiai ligai patiriamas labai stiprus jėgų ir motyvacijos trūkumas. Blogiausia dar ir tai, kad kuo užduotis yra paprastesnė, tuo labiau energijos jos atlikimui stinga. Ir lyg to būtų maža, dėl motyvacijos trūkumo pradeda persekioti kaltė, gėda bei savikritika.
Jeigu susiduriate su tuo, ką išvardijau, noriu iš karto akcentuoti svarbų niuansą. Depresija visuomet siekia palaikyti pačią save. Todėl kiekvienas siekis gali būti iškreipiamas, suardomas ir gniuždomas. Galvoje formuojamas įsitikinimas, kad niekas nepavyks, išsikeltas tikslas sužlugs ir net neverta pradėti jį įgyvendinti. Tuo patikėjus grįžtama prie to paties – motyvacijos ir jėgų praradimo. Pamažu įsitraukiama į užburtą ratą.
Noriu pasidalinti pavyzdžiu, kaip tam tikrą situaciją išgyvena emociškai sveikas ir depresija sergantis žmogus. Įsivaizduokite – rytas, prabudimas, ėjimas į dušą, dantų valymas, drabužių pasirinkimas ir pusryčiai. Tai įprasta, kasdienė veikla. Ją atlikdamas emociškai sveikas žmogus siekia patirti malonumą – atsigaivinti, prabusti, susikurti žvalumą, pajusti švarą. Pusryčiaujant įvertinti maisto skonį, užfiksuoti sotumą, pasikrauti energijos ir geros nuotaikos. Todėl tokie paprasčiausi žingsniai, kaip nusirengti, nueiti iki vonios, išsimaudyti, apsirengti, pasigaminti pusryčius nepatiriami taip, lyg reikalautų išskirtinių pastangų.
Tuo tarpu depresija sergantis žmogus procesą nuo nuėjimo po dušu iki pusryčiavimo išgyvena visiškai kitaip. Jo tikslai, priešingai nei emociškai sveiko individo, kuris trokšta išpešti kuo daugiau malonumo iš rutinos, yra kitokie. Jie persmelkti prievarta, pareiga, sunkumu. Sergantysis galvoja, kaip priversti save pasiekti vonios kambarį, kaip pasidaryti pusryčius, kai nieko nesinori, trūksta energijos, o iš paskos seka ir beprasmybės jausmas. Malonumas patirti švaros, gaivumo, šviežumo jausmą ir palepinti skonio receptorius, atrodo, pamirštami. Taip yra dėl to, kad visos mintys ir pastangos skiriamos tik procesui, veiksmams, tam, kiek visa tai reikalauja pastangų. Energijos trūkumas sergantiems depresija žmonėms yra nuolatinis palydovas. Tai tampa tarsi simptomu, kuris išlenda galvojant apie save, analizuojant savo vertybes ir lūkesčius. Dar blogiau – motyvacijos ir jėgų stygius pradedamas sieti su asmeniniais bruožais. Nors anaiptol taip nėra ir negali būti. Depresija neatspindi žmogaus asmenybės ir jos savybių. Ji parodo individo požiūrį į save ir pasaulį.
Baigdamas noriu dar kartą akcentuoti, kad nuotaikų kaita yra normalus reiškinys. Neįmanoma visada būti laimingu ir patenkintu. Todėl susidurti su liūdesiu neturėtų būti baisu. Ir juo labiau tai neturėtų kelti nerimo. Svarbu įsidėmėti, kad patiriamas liūdesys yra vidinis signalas, kuris sufleruoja, ar gyvenama taip, kaip išties norima gyventi. Kitaip tariant, jis užduoda klausimą – „Ko aš noriu? Ko man trūksta?“. Depresiją išgyvenančio žmogaus savijauta yra daug sunkesnė ir gilesnė, nei paprasti nuotaikų svyravimai.