Kada nustoti stengtis santykiuose? Psichoterapeutas Erikas Siudikas
Santykiai yra iš prigimties sudėtingas ir dinamiškas procesas, dažnai reikalaujantis puoselėjimo, kompromisų ir pastangų. Tačiau kai kuriuose santykiuose ateina laikas, kai emocinių ir psichologinių išteklių investicija nebeduoda teigiamos grąžos. Šiuo straipsniu sieksiu paaiškinti reiškinį, kodėl dingsta prasmė stengtis dėl santykių, įsigilinti į psichologines subtilybes ir veiksnius, signalizuojančius apie šią kritinę santykių padėtį.
Pažiūrėkim į santykius per “nuosavybės” sąvoką. Lygiai taip pat kaip ir finansinė nuosavybė, santykių nuosavybė kuriama laikui bėgant per emocinius “indėlius ir išėmimus”. Teigiamas bendravimas, palaikymas ir bendra patirtis prisideda prie šios lygybės, o konfliktai, išdavystės ir nusivylimai ją išsekina. Tada kyla klausimas: kada santykių balanse daugiau įsipareigojimų nei turto?
Santykiai pasiekia emocinio bankroto būseną, kai neigiama sąveika ir patirtis nuolat nusveria teigiamus. Šis nuolatinis emocinis deficitas gali sukelti pasipiktinimą, nuoskaudas ir atitolimą, o tai dažnai signalizuoja apie potencialiai neišsprendžiamą situaciją.
Abipusiškumas yra esminis sveikų santykių elementas. Kai vienas partneris nuolat investuoja daugiau – emociškai, fiziškai ar psichologiškai – be abipusių pastangų, santykiai išsibalansuoja. Šis disbalansas gali sukelti emocinį išsekimą ir pasipiktinimą, todėl tolesnės santykių investicijos dažnai tampa beprasmiškos.
Perdegimas santykiuose atsiranda tuomet, kai vienas ar abu partneriai jaučiasi emociškai išsekę dėl abipusiškumo trūkumo. Tai pasireiškia kaip apatija, atsiribojimas ir beviltiškumo jausmas dėl santykių ateities. Kuomet prasideda perdegimas, tolimesnės pastangos atkurti santykių artumą gali būti nenaudingos.
Neišspręsti konfliktai santykiuose veikia kaip atviros žaizdos. Kai problemos pakartotinai šluojamos po kilimu arba nesprendžiamos, jos pūliuoja ir griauna santykių pamatus. Neišspręstų konfliktų sankaupa gali pasiekti lūžio tašką, kai santykių “sveikata” bus negrįžtamai pažeista.
Neišspręstos problemos dažnai pagimdo pasipiktinimo ciklą. Didėjant pasipiktinimui, tampa vis sudėtingesnis konstruktyvus bendravimas, todėl tolesnės pastangos dėl santykių neduoda rezultatų.
Pasitikėjimas ir pagarba yra bet kokių santykių ramsčiai. Kai šie elementai yra sugadinti arba sunaikinti, pavyzdžiui, dėl neištikimybės, apgaulės ar nepagarbos, tai gali būti aiškus požymis, kad santykiai yra nepataisomi. Tokiais atvejais daugiau investuoti gali prilygti statybai ant griūvančių pamatų.
Kai kurie veiksmai ar išdavystės sukuria tašką, iš kurio nėra sugrįžimo. Kai pasitikėjimas ir pagarba pažeidžiami tiek, kad jų nebeįmanoma atkurti, toliau investuoti į santykius gali nebelikti prasmės, nes nebelieka esminių elementų, reikalingų jų sėkmei.
Idealiu atveju santykiai turėtų skatinti asmeninį augimą ir palaikyti individualų tapatumą. Tačiau kai santykiai nuolat mažina savęs jausmą, griauna savigarbą arba verčia eiti į kompromisus pagrindinėms vertybėms, jie tampa destruktyvūs. Šiame etape tolesnės investicijos dėl santykių gali lemti asmens tapatybės ir gerovės praradimą.
Kuomet palaikant santykius reikia nuolat slopinti savo tikrąjį “Aš”, siekius ar vertybes, tai veda prie autentiškumo netekimo. Šis savęs praradimas gali būti esminis ženklas, kad santykiai nebėra verti emocinių ir psichologinių investicijų.
Sprendimas, kada nebėra prasmės stengtis dėl santykių, yra labai asmeniškas. Tai apima santykių teisingumo, abipusiškumo pusiausvyros, neišspręstų konfliktų buvimo, pasitikėjimo ir pagarbos būsenos bei poveikio asmens tapatybei įvertinimą. Kai svarstyklės didžiąja dalimi nukrypsta link nuolatinių neigiamų išgyvenimų, tolesnės pastangos gali būti bergždžios. Šių veiksnių supratimas yra labai svarbus asmenims, keliaujantiems šiose kryžkelėse, ir psichologams ar psichoterapeutams, vedantiems juos šioje sudėtingoje vietovėje.
