Mirę santykiai: kas sulaiko?
Pirmoje dalyje dalinausi tuo, kas yra „mirę“ santykiai ir kaip juos atpažinti. Šioje publikacijoje man būtų svarbu glaustai pakalbėti apie priežastis, kurios mus sulaiko tokiuose skaudžiuose ir sudėtinguose santykiuose. Šios išvardintos priežastys bus tikrai ne visos. Kiekvienas išgyvenęs „mirusius“ santykius galėtų sąrašą papildyti savo patirtimi. Todėl pasistengsiu įvardinti tik dažniausiai pasitaikančias.
Pradėsiu nuo citatos, kurią man parašė klientė prabėgus metams po ilgalaikės terapijos. Noriu ja parodyti, kokie stiprūs gali būti tie „klijai“, laikantys mus „mirusiuose“ santykiuose:
„Rašau tau, kaip ir žadėjau. 8 metai nepagarbių ir skausmingų santykių, 2 metai asmeninės psichoterapijos, tačiau net ir dabar kartais pasiilgstu jo. Tačiau nebebijau vienatvės, padėjai man suprasti, kokiais patogiais ir pažįstamais gyvenimo modeliais gyvenau. Išmokau prisiimti atsakomybę už savo pačios gyvenimą. Tikiu savimi, kad išlaikysiu save, sūnų. Pakilau karjeros laiptais ir planuoju imti būsto paskolą. Sutikau daug įdomių žmonių, susitvarkė santykiai su artimaisiais. Labai ačiū tau už pagalbą.
Prisiminus dabar, kaip gyvenau tuos 8 metus – tamsoje, skausme, baimėje, mane net nupurto. Džiaugiuosi, kad visa tai praėjo. Vis susimąstau, kodėl taip ilgai puoselėjau tokius santykius, kol galiausiai nusprendžiau kreiptis į Tave. Visuomet manydavau, kad meilė yra tik jausmas. Dabar suprantu, kad santykiuose be meilės dar yra ir veiksmas. Suvokiu, kad meilė – tai klausymasis, rūpinimasis, palaikymas.“
Pirmiausia aptarsiu, iš kur visa tai kyla, o tuomet pereisiu prie priežasčių, kas mus tokiuose santykiuose laiko ir trukdo išeiti.
Žmonės panyra į toksiškus santykius dėl įvairių priežasčių. Visų pirma tam įtakos turi vaikystės patirtys, dėl kurių partneriai paprasčiausiai kartoja netinkamus santykių modelius, kuriuos jie matė savo šeimoje. Gana dažnai pasitaikanti situacija, kai vienas iš tėvų kenčia dėl priklausomybės, pvz., nuo alkoholio, o antroji pusė yra sutelkusi visą dėmesį į tai, kad išgelbėtų jį/-ą nuo to. Tuomet paprastai vaikas auga likdamas nuošalyje, taip negaudamas šilumos, supratimo. Vėliau jis puoselėdamas savo santykius mėgina daryti viską, kad pakeistų žmogų ir įrodytų, kad jo meilė gali padaryti partnerį kitokį. Tokiu būdu bandoma kompensuoti šilumą ir pripažinimą, kurių stigo vaikystėje.
Rizikos faktorius yra mažyliui gyventi ir tokioje šeimoje, kurioje vidiniai santykiai sudėtingi ir komplikuoti. T. y. kai tėtis su mama konfliktuoja vaikų akyse. Nesutarimų priežastys gali būti įvairios. Tačiau problema kyla tuomet, kai taikos akimirka šeimoje niekuomet nepasirodo, o vaikas tampa viso šio reginio belaisviu stebėtoju. Tokiu būdu jis mokomas kentėti. Be to, dažnai mažylis pasąmoningai pradeda save kaltinti tuo, kad jo šeimos (tėvų) paveikslas susiklostė būtent taip. Neretai tėvai net įtraukia vaikus į savo barnius tam, kad šie taptų savotiškais jų sąjungininkais, nuteigtais prieš savo „priešą“.
Tokiuose ar panašiuose santykiuose užaugę vaikai nesąmoningai pasirenka partnerį, kuris atitinka jo vidinių santykių paveikslą. Paprastai toks ryšys padeda atkartoti jausmus, kurie buvo išgyvenami vaikystėje, santykiuose su tėvais. Todėl dažnu atveju jie gali atrodyti savi, pažįstami, nors ir nepakeliamai skausmingi. Tuomet su antrąja puse mėginama įgyvendinti savo gyvenimo scenarijų. Ir tai įvyksta todėl, kad žmogus neturi kito pavyzdžio. Pasąmoningai jam atrodo, kad tokie santykiai yra normalūs ir tinkami. Šis žmogus tiesiog nesugeba palaikyti sveikų santykių, nes jie jam pradeda atrodyti nuobodūs ir neemocingi. Jis net neįsivaizduoja, kaip reiktų gyventi ramiuose santykiuose, kur vyras ir moteris myli bei rūpinasi vienas kitu.
Pereinat prie priežasčių, kurios laiko ir trukdo palikti „mirusius“ santykius, pirmiausia reikėtų išskirti didelę pokyčių kainą. Turto dalybos, prastėjanti finansinė padėtis, vaikų priežiūros klausimai kelia įtampą ir nerimą. Skyrybų procesas nebūna malonus ir mielas. Tuo tarpu komfortas, puoselėtas daugybę metų, t. y. aplinka, kurioje gyvenama, yra sava, patogi, aiški. Ir ją palikti einant į nežinią nėra paprasta.
Norėčiau pabrėžti ir du svarbius jausmus, kuriuos, kaip pastebiu, išgyvena žmonės, nusprendę palikti „mirusius“ santykius – tai kaltė ir baimė. Kaltės jausmą paprastai sukelia partnerio manipuliacijos. Nuolat girdint –„Tu esi bloga“, „Tu dėl to kalta“, „Viskas tik dėl tavęs“ arba „Jeigu mane paliksi, negalėsiu be tavęs gyventi“, „Jeigu mane paliksi, pasidarysiu sau kažką“ tenka priverstinai sustoti. Žmogus sutrinka – ar jis išties yra kaltas, ar juo tik manipuliuojama. Ilgainiui žeminimas pradeda kenkti savivertei. Todėl pasitikėjimas savimi, žinojimas, kas yra gerai ar ne, esu kaltas ar ne – mažėja.
Baimės jausmą dažniausiai sukelia neaiški ateitis. Nerimas dėl finansinės padėties, vaikų savijautos ir pan. sustingdo. Iš santykių, kuriuose partneris daug metų buvo atrama, t. y. rūpinosi finansais, priiminėjo sprendimus ir t. t., ištrūkti yra daug sudėtingiau. Mat norint išsiskirti svarbu žinoti, kaip reikia gyventi. Tuomet iškyla atsakomybės prisiėmimo už savo gyvenimą klausimas. Baimės jausmą taip pat gali kelti ir partnerio agresija, gąsdinimai vaikų atėmimu, jėgos panaudojimas ir pan.
Anksčiau minėjau, kad „mirusių“ santykių atsiradimui įtakos turi šeimoje matytas santykių modelis. Šis aspektas lygiai taip pat veikia ir tokių santykių nutraukimą. T. y. juos nutraukti trukdo šeimos sukurtas santykių scenarijus bei vaikystėje nepatenkinti meilės ir priėmimo poreikiai. Dažnai ryšys, kuriame žmogus yra mylimas ir priimamas, netampa iššūkiu. Toks partneris gali atrodyti neįdomus, nes yra lengvai pasiekiamas arba ne vyriškas/moteriška, mat gyvai reiškia jausmus. Žmonėms, vaikystėje išgyvenusiems sudėtingus tėvų santykius, siekiamybe tampa toks ryšys, kurį palaikant norisi įrodyti sau ir partneriui, kad „dėl manęs, mano gerumo ir meilės“ kitas gali pasikeisti. Gyvenimas puoselėjant šią iliuziją ir daužantis į sieną gali užtrukti daugybę metų, o neadekvati viltis – „kad jau nebe daug liko ir tuoj jis mane pamils, nes pagaliau pastebiu pirmuosius ženklus“ – įšaldyti.
Taigi norint ištrūkti iš „mirusių“ santykių tenka praeiti ilgą ir sudėtingą kelią. Vieniems jis yra labiau pakeliamas, kitiems – sudėtingesnis. Patiriant pastaruosius išgyvenimus rekomenduoju kreiptis į psichologą ar psichoterapeutą, kuris padėtų geriau suprasti save ir tai, kas vyksta santykiuose. Pamatyti juos iš šono. Tai padėtų suvokti, ar palaikomi ryšiai dar turi gyvybės ir perspektyvos, ar jau yra „mirę“. Eiti tokiu sudėtingu gyvenimu keliu visuomet yra lengviau ne vienam.
Mirę santykiai: kaip ištrūkti?
Mirę santykiai: ar verta kovoti?
Mirę santykiai: kaip nuo to apsisaugoti?
Parengė: Psichologas – psichoterapeutas Erikas Siudikas
