Kantrybė ir savęs aukojimas, kur riba?

Kaip suprasti, ar mes ugdome brandžią savybę, kaip kantrybę, ar aukojame save dėl kito ir atsisakome savęs santykiuose? Šis klausimas yra itin svarbus, nes padeda išlaikyti sveikus ir subalansuotus santykius bei emocinę savijautą. Dažnai mes esame linkę manyti, kad kantrybė yra dorybė, tačiau ar visada ji tokia yra? Būna momentų, kai, stengdamiesi būti kantrūs, pradedame prarasti savo asmenybę, poreikius ir vertybes. Santykiuose svarbu mokėti atskirti, kada kantrybė tampa savęs auka – ar tai, ką darome, iš tiesų prisideda prie mūsų augimo ir santykių gerovės, ar tik dėl to, kad nenorime kelti konfliktų ar nuvilti kitą žmogų. Kantrybė turėtų būti grindžiama abipuse pagarba ir supratimu, o ne vieno žmogaus aukojimu kito labui.

Mano nuomone, iš esmės svarbu ne tiek analizuoti, ar tai yra kantrybė, ar savęs aukojimas, kaip gyvenimo tikslą ar prasmę. Šiandien daugelis kalba apie ribų nustatymo ir valdymo svarbą. Žinoma, reikia suprasti savo ribas, mokėti jas pajausti ir aiškiai išreikšti. Tačiau tai nereiškia, kad kiekvieną savo veiksmą turime nagrinėti itin kruopščiai. Svarbu matyti ilgalaikę kryptį: kur su konkrečiu žmogumi einame ir ką iš tos kelionės norime pasiekti. Pastebiu, kad žmonės dažnai nemoka tinkamai naudotis ribomis, t.y. kuo labiau pradeda jas jausti ir suprasti, tuo labiau peržengia kitų ribas. Atsižvelgiant į tokią charakterio savybę kaip kantrybė, galima tyrinėti savo elgesį su žmonėmis per klausimą „kas tu man esi?“ Svarbiausia yra matyti didesnį vaizdą: ar mūsų pastangos sukurti santykius veda mus į abipusį augimą, ar tik sukelia daugiau įtampos ir nusivylimo. Tik suvokus ilgalaikę perspektyvą, galime iš tikrųjų suprasti, ar mūsų kantrybė yra brandi ir prasminga, ar tiesiog vedanti į savęs praradimą.

Pozicija „kas tu man esi?“ padeda suvokti santykių svarbą ir vertę. Kalbant apie kantrybę santykyje su kitu žmogumi, svarbu atsakyti sau, kokią matau perspektyvą santykyje su tuo žmogumi. Daug lengviau yra toleruoti partnerio įpročius, kurie mus erzina, kai pradedame matyti mus vienijančią perspektyvą. Kai suvokiame, kad esame kartu dėl bendrų tikslų ir vertybių, erzinantys dalykai tampa mažiau svarbūs. Pavyzdžiui, galime būti kantrūs dėl smulkių partnerio trūkumų, kai matome didesnę bendrą viziją, kur link judame kartu. Tik tuomet, palyginus su šia perspektyva, mūsų susierzinimas gali tapti mažiau reikšmingas ir net išnykti.

Laikui bėgant priprantame prie partnerio įpročių, ir jie nustoja mus erzinti. Suvokdami ir priimdami šiuos įpročius kaip partnerio asmenybės ir charakterio dalį, galime lengviau gyventi kartu. Tačiau, jei partneris daro tai, kas prieštarauja mūsų vertybėms, moralės normoms ir bendrosioms žmogiškosioms vertybėms, tokių dalykų negalime toleruoti. Kalbu apie situacijas, susijusias su alkoholizmu, fiziniu ar emociniu smurtu, išdavyste ir panašiais rimtais nusižengimais. Tokiais atvejais dažnai imamės ryžtingų veiksmų. Kai santykiai pažeidžia mūsų pagrindines vertybes ar kelia grėsmę mūsų gerovei, būtina brėžti aiškias ribas ir priimti sprendimus, kurie apsaugotų mūsų sveikatą ir orumą.

Kai santykiuose atsisakome savęs, tai gali pasireikšti fizinės ar emocinės sveikatos pablogėjimu. Jei kas rytą pabundame jausdami diskomfortą ar nuolatinį stresą, tai gali būti ženklas, kad išduodame save. Tokiu atveju būtina imtis veiksmų. Pavyzdžiui, nuolat jaučiantis nerimą ar liūdesį, gali prireikti peržiūrėti savo santykius ir nustatyti, kur prarandame save. Svarbu išdrįsti kalbėti apie savo jausmus ir ieškoti būdų, kaip atkurti pusiausvyrą bei pasitenkinimą gyvenimu.

Žmonės dažnai linkę ieškoti racionalumo santykiuose, tačiau santykiai yra subjektyvi sritis, kurioje sunku rasti vienareikšmius atsakymus. Svarbu ugdyti gebėjimą pastebėti savo reakcijas į kitą žmogų ir sąmoningai pasirinkti, kaip prisiimti už tai atsakomybę – veikti, neveikti ar atsitraukti. Užuot ieškoję logiškų paaiškinimų visoms savo emocijoms, turime mokytis atpažinti savo jausmus ir suprasti, kodėl reaguojame taip, kaip reaguojame. Šis sąmoningumas leidžia mums priimti labiau apgalvotus sprendimus ir išlaikyti emocinę pusiausvyrą santykiuose.

Taigi, riba tarp kantrybės ir savęs aukojimo yra subtili ir dažnai sunkiai pastebima. Suvokimas apie tai, kaip mūsų veiksmai ir santykiai veikia mūsų fizinę ir emocinę sveikatą, yra esminis. Svarbu išmokti atskirti, kada mes tiesiog būname kantrūs, o kada pradedame aukoti save. Atpažinus šią ribą, galime geriau apsisaugoti nuo emocinio išsekimo ir palaikyti sveikesnius santykius. Nuolatinis savęs ir santykių reflektavimas padeda išlaikyti pusiausvyrą tarp kantrybės ir savęs saugojimo.

Raktiniai žodžiai: kantrybė, savęs aukojimas, santykiai, emocinė sveikata, fizinė sveikata, racionalumas, subjektyvumas, psichologas Vilniuje, psichoterapeutas Vilniuje