Apie psichoterapeutą Eriką Siudiką – jo žmonos akimis

Eriko įžanga

Šį tekstą parašiau ne aš. Vieną rytą Vilija pabudo ir pasakė, kad nori parašyti apie mane – ne man, o žmonėms, kurie šiandien nebežino, kas darosi jų santykiuose. Nieko jai nediktavau ir nieko neprašiau pakeisti. Dalinuosi taip, kaip ji parašė.

Kodėl šį tekstą rašau būtent aš – Eriko žmona?

Ilgai galvojau, ar turėčiau jį rašyti. Nenoriu, kad tai skambėtų kaip žmonos pareiga pagirti savo vyrą ar kaip dar viena gražiai parašyta reklama.

Rašau todėl, kad pati žinau, ką reiškia bijoti dėl savo santykių. Žinau, ką reiškia mylėti žmogų, bet kartu jausti, kad nebežinai, kaip iki jo prisibelsti. Žinau, kaip skauda, kai vilties lieka labai nedaug, tačiau širdyje vis dar gyvena tylus klausimas: „O gal dar įmanoma?“

Jeigu esi čia, tikriausiai ir tu ieškai ne gražių pažadų. Ieškai žmogaus, kuriam galėtum patikėti tai, kas tau labai brangu, bet šiandien yra stipriai sužeista – savo santykius.

Mudu su Eriku esame praėję daugiau, nei matosi iš šalies. Ir nenoriu kurti vaizdo, kad mūsų santykiai visada buvo lengvi. Nebuvo.

Mes praėjome savo liūną. Tik mudu žinome, kiek jame buvo skausmo, nuoskaudų, tylos ir nesusikalbėjimo. Buvo laikas, kai abu kalbėjome, bet nė vienas kito nebegirdėjome. Kai meilė vis dar buvo, tačiau per visas žaizdas tapo sunku ją pasiekti. Buvo akimirkų, kai atrodė, kad galbūt būtų paprasčiau pasiduoti.

Bet nepasidavėme.

Šiandien abu dėkojame vienas kitam už tai, kad likome ir pabandėme iš tiesų pamatyti ne tik kito klaidas, bet ir save. Mes negrįžome į tuos pačius santykius, kurie buvo anksčiau. Turėjome išmokti kurti juos iš naujo. Ir kartu iš naujo atradome vienas kitą.

Šiandien suprantu, kas tada iš tikrųjų vyko: meilė niekur nebuvo dingusi. Mums tiesiog nebeveikė senas būdas būti kartu. Ir kai jį paleidome, pirmą kartą per ilgą laiką galėjome vėl priartėti vienas prie kito.

Šiuo tekstu noriu ne nupiešti tobulą Eriko paveikslą, o leisti Jums bent truputį pamatyti, koks jis yra iš tiesų. Nes į terapiją žmonės atsineša tai, kas jiems brangiausia ir pažeidžiamiausia – kartais tai, kas jau vos laikosi. Todėl natūralu norėti žinoti, pas ką ateini. Būtent apie tai galiu kalbėti aš – ne iš šalies, o iš mūsų bendro gyvenimo.

Kodėl, būdama jo žmona, patikėčiau poroms būtent Eriką?

Todėl, kad pažįstu jį ne tik kaip psichoterapeutą. Pažįstu jį tada, kai užsidaro kabineto durys ir liekame tik mudu. Matau, ar jo žodžiai sutampa su tuo, kaip jis gyvena, myli, kalbasi ir elgiasi mūsų šeimoje.

Esu laiminga jo žmona ne todėl, kad Erikas visada teisus ar kad mūsų santuokoje nebūna sunkių dienų. Esu laiminga todėl, kad net sunkume jis stengiasi likti santykyje. Jis geba grįžti į pokalbį, prisiimti savo atsakomybės dalį, išgirsti tai, ką man skauda pasakyti, ir ieškoti ne to, kuris iš mūsų laimės, o kelio, kuriuo galėtume sugrįžti vienas pas kitą.

Aš pasitikiu jo vedimu, nes pati jį patiriu. Man tai nėra nurodinėjimas ar bandymas nuspręsti už kitą. Tai gebėjimas nepabėgti, kai pasidaro sunku, ir išlaikyti kryptį tada, kai abu pasimetame.

Mūsų namuose jis nesirenka, kas teisus – jis renkasi mus. Kai susipykstame, jis neieško kaltojo. Jis klausia, kas vyksta tarp mūsų. Tikiu, kad toks pat jis yra ir su poromis, kurios pas jį ateina.

Stipriausia, ką patiriu šalia jo – jis padeda pažvelgti į tą pačią situaciją kitu kampu. Kai skauda, natūralu viską matyti per savo nuoskaudą. Ne kartą buvau tikra, kad jis tiesiog nutolo ar jam neberūpi. O paskui pokalbyje pamatydavau, kad už to buvo visai kas kita – kartais jo baimė, kartais mano pačios neišsakytas ilgesys, kartais mūsų abiejų nemokėjimas priartėti. Tokiais momentais pirmą kartą pamatydavau ne tai, ką jis daro prieš mane, o tai, kas vyksta tarp mūsų.

Kartais jo parodyta tiesa būna skaudi. Žinau tai iš savęs. Tačiau ji nėra skirta pažeminti ar pasmerkti. Ji reikalinga tam, kad pagaliau suprastum, kur ir kada nustojai kitą matyti. Nes tik pamačius, kas iš tiesų vyksta, galima pradėti kažką keisti.

Jeigu tai būtų tik reklama, galėčiau pažadėti, kad Erikas išgelbės kiekvieną santuoką. Bet nenoriu Jums meluoti – to negali pažadėti nė vienas terapeutas. Santuoką gelbsti du žmonės ir jų abiejų noras eiti vienas kito link. Tačiau nuoširdžiai tikiu, kad Erikas gali padėti tada, kai patys jau nebežinote, kaip.

Jeigu Tavo viduje dar rusena nors maža viltis, negesink jos. Galbūt Jūsų santykiai dar nesibaigė. Galbūt jie tiesiog laukia, kol abu pagaliau galėsite iš tiesų pamatyti vienas kitą.