Vyro kūniškas malonumas ir moters saugumas: kur santykyje paliekame vienas kitą vienus?
Santykiuose labai lengva pradėti galvoti taip: mano jausmai yra mano reikalas, tavo poreikiai – tavo. Jei tau trūksta sekso, susitvarkyk su tuo. Jei tau trūksta saugumo, pati išmok jį sau susikurti. Skamba brandžiai ir nepriklausomai, bet artimame santykyje tokia logika dažniausiai kuria ne laisvę, o atstumą.
Mes su žmona ilgai ėjome, kol pripažinome vieną paprastą, tačiau nepatogią tiesą: vyras ir moteris santykyje nėra tokie nepriklausomi, kaip kartais norėtų būti. Mums reikia vienas kito – kito dėmesio, prisilietimo, pasirinkimo, ištikimybės, emocinio buvimo. Ir būtent todėl santykiai gali taip stipriai skaudėti.
Pripažinkim, jeigu man būtų visiškai nesvarbu, ar tu mane renkiesi, ar manęs geidi, ar mane girdi, tavo elgesys manęs taip nepaliestų. Bet artimiausias žmogus gauna priėjimą prie labai jautrių mūsų vietų. Jis gali jas saugoti, o gali palikti mus jose vienus.
Moteris dažnai nori ne tiesiog gero vyro. Ji nori šalia jo jaustis saugi
Dirbdamas su poromis dažnai girdžiu moteris sakant: „Aš iš jo nenoriu kažko ypatingo. Aš tiesiog noriu, kad jis būtų su manimi.“
Bet tas „būtų“ reiškia labai daug. Kad kalbėdamasi su juo ji nesijaustų trukdanti. Kad jos jausmų niekas neišjuoktų, nenuvertintų ir nepultų iš karto „sutvarkyti“. Kad vyras ištvertų šalia jos ir tada, kai jos emocijos jam nepatogios, ir kad ji jaustų – šitas žmogus savo vidumi vis dar yra čia, su manimi.
Saugumas moteriai gali būti ir labai konkretus. Ar vyras kartu neša šeimos atsakomybę, ar jai vienai tenka prisiminti vaikų reikalus, namus, pirkinius, sąskaitas ir dar rūpintis emocine šeimos atmosfera?
Yra ir kita saugumo dalis – ištikimybė ne tik kūnu, bet ir vidumi. Moteriai gali skaudėti ne vien fizinė neištikimybė. Kartais ne mažiau skauda jausti, kad vyras gyvena fantazijomis apie kitą moterį, slapta kuria kitus ryšius arba savo jautriausią vidinį pasaulį nuolat neša kažkur kitur.
Ji nori jausti: tu mane pasirinkai ir vis dar renkiesi.
Kai moteris tai patiria, jos kūnas dažnai irgi pradeda jaustis kitaip – atsiranda daugiau ramybės, minkštumo, noro būti arti. Tačiau čia prasideda kita santykio pusė, apie kurią kalbėti gerokai nepatogiau.
Vyrui taip pat svarbu jaustis pasirinktam
Vyrui dažnai neužtenka žinoti, kad žmona jį myli. Jis nori jausti, kad ji vis dar mato jame vyrą. Kad jo prisilietimas jai nėra dar vienas reikalavimas, o jo seksualumas namuose – ne nepatogi problema, kurią geriausia liesti kuo rečiau. Jam svarbu, kad moteris ne tik „sutinka“ su seksu, bet kartais pati jo nori, artėja, liečia, domisi jo kūnu ir jo malonumu.
Tai du labai skirtingi dalykai. Galima daug metų turėti seksualinių santykių ir vis tiek jaustis seksualiai vienišam.
Kai artumas tampa mechaniškas, atliekamas iš pareigos arba nuolat inicijuojamas tik vieno žmogaus, vyras gali pradėti jausti, kad jo geismas žmonai yra našta. Kad jis pats turi rūpintis savo seksualiniu pasauliu ir kuo mažiau ją tuo varginti. Po kurio laiko jis gali apie tai net nebekalbėti – lieka pyktis, atsitraukimas, šaltumas arba seksualinis gyvenimas, vis labiau atsiskiriantis nuo poros santykio.
Iš išorės visa tai gali atrodyti kaip „jam tiesiog reikia sekso“, bet giliau dažnai slypi kur kas daugiau.
Kūniškas malonumas vyrui gali būti daug daugiau nei fizinis pasitenkinimas
Neretai vyrai labai daug laiko praleidžia kontroliuodami save. Reikia dirbti, spręsti problemas, uždirbti, planuoti, išlaikyti kryptį. Net kai sunku, vyras dažnai nemoka arba nedrįsta pasakyti: „Aš pavargau. Man sunku. Man reikia tavęs.“
Kūniškame artume jis kartais pagaliau gali nustoti viską laikyti. Trumpam nereikia būti stipriam, produktyviam ar ką nors įrodyti – galima sugrįžti į savo kūną ir tiesiog būti.
Todėl nuoširdus moters rūpestis vyro kūnišku malonumu jam gali perduoti labai gilią žinutę:
Aš tavęs noriu. Tavo kūnas man rūpi. Tu man esi ne tik žmogus, kuris turi viskuo pasirūpinti.
Čia nekalbu apie moters pareigą patenkinti vyrą – tokios pareigos nėra, niekas neturi teisės į kito žmogaus kūną. Kalbu apie rūpestį tuo, kas tavo žmogui jautru ir svarbu. Nes jeigu vienas žmogus metų metais sako: „Man tai labai svarbu“, o kitas atsako: „Čia tavo problema“, santykyje anksčiau ar vėliau kažkas pradeda mirti.
Kai kūniškas artumas tampa derybų priemone
Porų santykiuose seksas kartais nepastebimai tampa galios vieta. Vienas jo prašo, kitas sprendžia, kada duoti. Vienas pradeda spausti, kitas – dar labiau gintis. Kūniškas artumas gali virsti atlygiu (jeigu šiandien buvai geras, galbūt būsi priimtas), bausme arba būdu parodyti pyktį, kurio pora nesugeba pasakyti tiesiai.
Žinoma, žmogus turi teisę nenorėti sekso. Nenoras nėra manipuliacija vien todėl, kad kitam skauda. Tačiau verta sąžiningai savęs paklausti: ar mano kūnas šiuo metu sako „ne“, nes iš tikrųjų nenoriu? Ar seksas mūsų santykyje jau tapo vieta, per kurią sprendžiu visus kitus konfliktus?
Vyras, jaučiantis, kad jo seksualumas nuolat naudojamas kaip svertas, gali vis labiau užsidaryti. Jam tampa sunkiau būti švelniam, emociškai pasiekiamam, kurti tai, ko ilgisi moteris.
Tai nepateisina jo šaltumo ar neištikimybės – už savo elgesį kiekvienas atsakome patys. Bet jeigu norime suprasti santykį, neužtenka ieškoti kaltininko. Reikia pamatyti ratą, kuriame atsidūrė abu.
Bet moters kūnas taip pat neatsiveria nuo reikalavimo
Lygiai tokią pačią klaidą gali daryti vyras. Jis gali tikėtis šiltos, seksualios, atsipalaidavusios moters ir tuo pačiu kasdienybėje visiškai nekurti sąlygų, kuriose ji galėtų tokia būti.
Jeigu moteris jaučiasi viena, jeigu vyras emociškai nepasiekiamas, visa šeimos našta lieka jai, o jos vidinis pasaulis vyrui beveik neįdomus, nors iš kūno tikimasi artumo – tas kūnas gali pradėti užsidaryti. Ir tai nebūtinai sąmoningas sprendimas. Moteris gali pati norėti vyro, bet nieko nejausti.
Vyras tada dar labiau spaudžia arba įsižeidžia, ji dar labiau užsidaro. Jis jaučiasi atstumtas ir atsitraukia emociškai, o ji jo atsitraukimą patiria kaip dar didesnį nesaugumą. Po kurio laiko abu turi labai rimtų įrodymų, kad kaltas kitas.
Vyras sako: „Kaip aš galiu būti ja švelnus, jeigu ji manęs visiškai nenori?“
Moteris sako: „Kaip aš galiu jo norėti, jeigu šalia jo visiškai nesijaučiu mylima?“
Ir abu savaip teisūs. Tik jų teisumas nepadeda jiems susitikti.
Problema dažnai nėra seksas
Kai pora ateina dėl seksualinių sunkumų, gana greitai paaiškėja, kad problema retai būna vien seksas. Seksualiniame santykyje tiesiog labai aiškiai pasimato visas poros ryšys: kas čia gali paprašyti, o kas gali pasakyti „ne“ nebijodamas bausmės. Kas jaučiasi geidžiamas, o kas saugus. Kas nuolat duoda, kas laukia ir kas jau seniai nustojo kalbėti apie savo poreikius.
Kartais žmonės daug metų ginčijasi dėl to, kiek kartų per savaitę reikėtų mylėtis, nors iš tikrųjų abu bando atsakyti į daug gilesnį klausimą: Ar aš tau vis dar svarbus? Vienas šį klausimą užduoda per kūną, kitas – per emocinį ryšį.
Kur santykyje palikome vienas kitą vienus?
Man tai yra vienas svarbiausių klausimų poroje. Ne „kas pradėjo“ ir ne „kas čia teisus“, o – kur aš palikau savo žmogų vieną?
Gal vyras metų metus paliko moterį vieną su jos baime, namų našta, vaikais, emociniu skausmu ir poreikiu jausti jo pasirinkimą. Gal moteris paliko vyrą vieną su jo seksualumu, ilgesiu būti geidžiamam, paliestam ir priimtam kaip vyrui.
Kai žmogus ilgai lieka vienas jautrioje savo vietoje, jis pradeda gintis. Moteris gali tapti šaltesnė, kontroliuojanti, kritiška. Vyras gali atsitraukti, užsidaryti, dingti į darbą, telefoną, pornografiją, fantazijas ar kitus ryšius.
Ir tada labai lengva pradėti gydyti tik simptomą. Tačiau po juo dažnai tebeguli tas pats ilgesys: noriu jausti, kad tau rūpiu.
Meilė nėra sandoris
Čia labai svarbi riba. Vyras negali sakyti: „Aš tau suteikiau saugumą, vadinasi, tu man dabar skolinga seksą.“ Moteris negali sakyti: „Kol neįvykdysi visų mano emocinių lūkesčių, tavo seksualiniai poreikiai man neegzistuoja.“ Abi pozicijos santykį paverčia prekyba, o artumas iš skolos neauga.
Seksas iš kaltės, baimės ar spaudimo nėra meilė. Tačiau ir nuolatinis žmogaus jautriausių poreikių ignoravimas nėra meilė.
Brandesnis santykis prasideda tada, kai abu pradeda klausti ne tik „ką aš gaunu?“, bet ir: kas mano žmogui iš tikrųjų svarbu? Kur jis šalia manęs vis dar jaučiasi alkanas?
Pripažinti, kad mums vienas kito reikia
Šiuolaikiniame pasaulyje labai daug kalbame apie nepriklausomybę. Išmok būti laimingas vienas, nereikalauk nieko iš partnerio, pats pasirūpink savo poreikiais.
Tam tikrame lygmenyje tai svarbu – partneris negali tapti žmogumi, kuris privalo išspręsti visas mano vidines problemas. Bet jeigu šią mintį nuvedame iki kraštutinumo, artimas santykis tampa beveik beprasmis. Jeigu man nereikia tavo švelnumo, tavo ištikimybės, tavo dėmesio, tavo kūno, tavo palaikymo ir tavo pasirinkimo – kam tada apskritai būti poroje?
Mes esame atskiri žmonės, bet santykyje neišvengiamai tampame pažeidžiami vienas kitam. Man reikia tavęs. Tau reikia manęs. Branda nėra apsimesti, kad taip nėra. Branda – pripažinti šią priklausomybę ir jos nenaudoti tam, kad valdytume vienas kitą.
Vyras ir moteris dažnai laukia, kad pirmas pradės kitas
Čia ir atsiranda vienas skaudžiausių santykio akligatvių:
Vyras laukia: „Kai ji pradės mane norėti, aš vėl galėsiu būti jai artimas.“
Moteris laukia: „Kai jis pagaliau sukurs man saugumą ir artumą, galėsiu vėl jo norėti.“
Ir abu laukia. Praeina mėnesiai, kartais metai, o įsitikinimas, kad problema yra kitas žmogus, tik stiprėja.
Gal todėl santykyje kartais reikia ne laimėti ginčą, o išdrįsti pirmam nusimesti savo apsaugą. Ne pažeminti save ar išduoti savo ribas – tiesiog pasakyti tiesą. Vyrui tai gali skambėti: „Man tavęs reikia. Man svarbu jausti, kad tu mane vis dar matai kaip vyrą. Man skauda jaustis nepageidaujamam.“ Moteriai: „Man tavęs reikia. Man svarbu jausti, kad tu mane renkiesi, kad su tavimi esu saugi ir kad neprivalau viena visko mešti.“ Po pykčiu tokie sakiniai dažnai slypi jau labai seniai.
Kai nustojame kovoti jautriausiomis vienas kito vietomis
Vyras gali stipriai sužeisti moterį savo atsitraukimu, neištikimybe, abejingumu ar emociniu šaltumu. Moteris gali stipriai sužeisti vyrą panieka jo seksualumui, nuolatiniu atstūmimu ar kūniško artumo naudojimu kaip galios priemone.
Kuo santykis artimesnis, tuo geriau žinome, kur kitam žmogui skauda. Ir čia atsiranda pasirinkimas: galime tas vietas naudoti kovodami, o galime pradėti jas saugoti.
Man šiandien meilė vis mažiau atrodo kaip jausmas, kurį tiesiog turime vienas kitam jausti. Ji vis labiau atrodo kaip pasirinkimas rūpintis tuo, kas mano žmogui yra jautriausia.
Mes su žmona irgi to mokomės. Man išdrįsti pasakyti: „Man reikia tavo meilės, tavo kūno, tavo geismo ir tavo rūpesčio.“ Jai išdrįsti pasakyti: „Man reikia tavo ištikimybės, tavo buvimo ir saugumo, kad šalia tavęs galėčiau atsiverti.“
Galbūt vyro ir moters susitikimas prasideda ne tada, kai abu tampa vienas nuo kito nepriklausomi, o tada, kai abu gali pripažinti: man tavęs reikia. Ir aš nenoriu šio tavo pažeidžiamumo naudoti prieš tave.
Kai vyras pradeda saugoti moters saugumą, o moteris nepalieka vyro vieno jo kūniškame pasaulyje, atsiranda galimybė kitokiam artumui. Ne pareigai ir ne sandoriui, o tarpusavio rūpesčiui, kuriame abu gali vis daugiau vienas kitam atsiverti.
Ir galbūt būtent tai reiškia tarnauti vienas kitam iš meilės.
Ką gali su tuo daryti?
- Paklausk savęs, kur tavo žmogus šalia tavęs jaučiasi vienas.
Nepradėk nuo to, ką jis daro blogai. Pabandyk bent trumpam pažiūrėti jo akimis. Ko jis iš tavęs ilgisi jau seniai? Apie ką galbūt nustojo kalbėti, nes pavargo būti neišgirstas?
- Atskirkit poreikį nuo reikalavimo.
„Man labai trūksta tavo artumo“ yra visai kita žinutė nei „tu niekada nenori sekso“. „Man trūksta saugumo šalia tavęs“ skamba kitaip nei „tu visiškai nemoki būti vyru“. Kuo mažiau kaltinimo, tuo daugiau galimybės kitam išgirsti, kas iš tikrųjų skauda.
- Pasikalbėkite apie seksualinį ryšį ne lovoje ir ne po atstūmimo.
Ne tada, kai vienas inicijuoja, o kitas nenori. Ramiu metu paklauskite vienas kito: kada jautiesi mano geidžiamas? Kas tau padeda atsiverti, o kas uždaro? Ko mūsų kūniškame santykyje labiausiai pasiilgai?
- Pastebėk, ar nenaudoji jautriausios partnerio vietos kaip ginklo.
Gal tai seksas. Gal pinigai. Gal tylėjimas, grasinimas išeiti ar dėmesys kitiems. Ten, kur atsiranda valdžia, labai greitai pradeda trauktis artumas.
- Išdrįsk pasakyti, kad tau reikia kitko.
Tai kartais daug sunkiau nei supykti. Po pykčiu „tu man nieko neduodi“ neretai slepiasi labai pažeidžiama tiesa: „tu man labai svarbus ir man skauda tavęs nepasiekti.“
- Neieškokite, kuris turi pasikeisti pirmas.
Jeigu abu lauksite, kol pirmas pradės kitas, galima laukti metų metus. Kartais santykis pradeda keistis nuo vieno žmogaus pasirinkimo nebekartoti seno rato ir vietoj gynybos atsiverti.
