Kaip gimsta vienatvė ir kaip ją įveikti?

Vienatvė – tai jausmas, su kuriuo susiduria daugelis. Daug žmonių šį jausmą laiko viena didžiausių baimių, nes būtent jis sukelia gilią tuštumą, kuri tarsi grasina mus nugalėti. Šiuolaikinėje visuomenėje vienatvė dažnai laikoma asmeniniu pralaimėjimu, kuris stumia žmones į skubotus sprendimus: tuoktis, kurti šeimą, netgi susilaukti vaikų, kad tik išvengtų vienišumo. Nors nei šeima, nei santykiai savaime nėra problemos sprendimas, žmogaus siekis surasti artumą dažnai atspindi gilius vidinius poreikius ir nepasitenkinimą savo būkle.

Kodėl kai kurie žmonės geba išvengti šio jausmo, o kitiems vienišumas tampa nuolatiniu palydovu? Išsamiau pažvelgsiu tai, kaip gimsta vienatvės jausmas, kokie yra dažniausi jo šaltiniai, ir kaip galime įveikti vienišumą stiprindami santykį su savimi bei su kitais.

Kaip vienatvė gimsta mūsų viduje?

Vienatvės jausmas kyla ne tik dėl išorinių veiksnių, bet ir dėl vidinių – būdų, kuriais mąstome apie save, kitus ir pasaulį. Vienas iš vienišumo pagrindų – įsitikinimas, kad kitas žmogus yra būtinas tam, kad jaustume pilnatvę ir meilę. Šis įsitikinimas kelia mums milžiniškus lūkesčius aplinkiniams, kurie, nesugebėdami jų patenkinti, mus nuvilia.

Vienatvė dažnai gimsta dėl mūsų pačių pastatytų vidinių „sienų“. Šios sienos kyla iš baimės, gėdos jausmo, abejonės savo verte ar prestižo siekio. Kai apsistatome tokia sienomis, laukiame, kol kitas žmogus jas sugriaus ir ateis su savo meile. Šiame laukime praleidžiame begales metų, o dažnai – ir visą gyvenimą.

Papasakosiu klientės istoriją. Jūratė, keturiasdešimtmetė moteris, lankėsi terapijoje skųsdamasi vienatvės jausmu. Ji pasakojo, kad „gyvena kaip už stiklo sienos“, nuolat laukdama, kol kas nors ateis ir pasirūpins jos jausmais. Jūratė turėjo draugų ir artimųjų, tačiau negalėjo jaustis su jais artima. Ji nesuvokė, kad pati statė „nematomas sienas“ tarp savęs ir kitų, siekdama apsaugoti savo jausmus ir orumą. Tačiau šios sienos užkirsdavo kelią tikram artumui, kurio ji ilgėjosi.

Tokioje situacijoje svarbu suvokti, kad laukiant kitų žmonių meilės, liekame įstrigę savo iliuzijose. Išgijimas nuo vienatvės prasideda nuo sąmoningo sprendimo – ne laukti meilės, o ją duoti.

Vienatvės priežastys: iš kur atsiranda meilės stygius?

Kad galėtume dalintis meile su kitais, pirmiausia turime ją jausti patys. Jei mūsų vidus tuščias, jei trūksta meilės ir pagarbos sau, mums nėra ką atiduoti kitiems. Šią meilės ir vidinės pilnatvės stoką galime lyginti su finansine situacija: jei banko sąskaitoje turime tik keletą eurų, dalintis tampa sudėtinga. Taip ir su meile – be vidinio turto ir pilnavertiškumo jausmo, meilė tampa retu ir trapiu ištekliumi.

Žmogus, kuris laukia meilės iš kitų, dažnai lieka nusivylęs, nes žmonės paprastai nesugeba patenkinti mūsų asmeninių poreikių tokiu būdu, kaip norėtume. Svarbu pripažinti, kad kiekvienas žmogus pirmiausia yra individuali asmenybė ir, net jei mus myli, jie nėra atsakingi už mūsų laimę.

Kaip atrasti vidinę meilę?

Vienas esminių žingsnių link laisvės nuo vienatvės yra keisti savo pasaulio suvokimą. Vietoje nuolatinio siekio gauti – pradėkime duoti. Kai esame kupini meilės ir noro dalintis, mūsų energija natūraliai traukia žmones. Jei pradedame galvoti apie tai, kaip galime padėti kitiems, užuot laukę, kad jie pasirūpins mumis, pastebėsime, kad aplink mus susiformuoja šilti ir draugiški santykiai.

Prisiminkime, kad žmonės mieliau būna su tais, kurie suteikia jiems vertės, gerovės jausmą ir nieko nesitiki mainais. Būtent tokiu būdu užsimezga stiprūs ir tvirti ryšiai, kurių pagrindas – abipusė pagarba ir meilė.

Papasakosiu apie Andrių, kuris lankėsi terapijoje, ilgą laiką jautėsi vienišas, nors turėjo platų draugų ratą. Pokalbio metu paaiškėjo, kad jis nuolat jautė nepasitenkinimą kitais, nes manė, kad jo draugai „neduoda to, ko jam reikia“. Andrius išgyveno vidinę tuštumą, kurią bandė užpildyti per kitus. Kai terapijos metu jis suprato, kad pats turi pasirūpinti savo vidine gerove, pradėjo matyti kitus žmones kaip vertingus bendrakeleivius, o ne tik meilės šaltinį.

Praktiniai žingsniai įveikti vienatvę

Norint išsilaisvinti iš vienatvės jausmo, reikia ne tik teorinio supratimo, bet ir kasdienių, gyvenimiškų praktikų. Štai keletas paprastų, tačiau veiksmingų būdų, kurie gali padėti žengti pirmuosius žingsnius link naujo, meile ir pilnatve pripildyto gyvenimo.

• Pirmiausia galima pradėti nuo savęs, ieškant būdų, kaip pripildyti savo vidų meile ir pritarimu sau. Psichoterapija, meditacija, dienoraščio rašymas padeda giliau suvokti save ir formuoti šiltą, tvirtą santykį su savimi.
• Svarbus žingsnis yra savų lūkesčių kitų atžvilgiu apmąstymas – pažvelgus į santykius be išankstinių lūkesčių ir priėmus žmones tokius, kokie jie yra, mažėja polinkis atsakomybę už savo laimę perkelti kitiems.
• Santykius galima kurti per davimą, ne per gavimą – pastebėti, kaip asmeniškai prisidėti prie kitų gerovės, nes net paprastas dėmesys ar šiltas žodis gali pakeisti kitų savijautą.
• Suvokus savo vidines sienas galima lengviau priimti kitus – sąmoningai atpažinus, kada kyla noras atsitverti nuo kitų, tampa aišku, kad tokios sienos trukdo ne tik jausti artumą, bet ir kitiems priartėti.
• Vienatvė gali tapti natūralia būsena, jei į ją žiūrima kaip į laikiną emociją, kuri ateina ir praeina. Pamažu suvokdami vienatvę kaip natūralų ir laikiną jausmą, kuris pasitaiko kiekvieno gyvenime, galima jį priimti be baimės.

Taigi, vienatvės jausmas gali būti skaudus ir nuviliantis, tačiau kartu jis yra ir galimybė augti. Perėmę atsakomybę už savo vidinį pasaulį ir pradėję žiūrėti į kitus ne kaip į savo laimės šaltinį, o kaip į bendrakeleivius, galime kurti tikrus ryšius. Žmonės, kurie dalinasi meile, be jokių lūkesčių, dažniausiai sukuria aplink save šiltą ir atvirą erdvę, kurioje jie niekada nebūna vieni.

Raktiniai žodžiai: vienatvė, kaip įveikti vienatvę, vienišumas ir santykiai