Ką karas mums primena apie mus pačius?
Žiūrėdamas į tai, kas vyksta pasaulyje, į karą tarp Ukrainos ir Rusijos, aš savyje dažnai pajaučiu didžiulį sunkumą. Kodėl vyksta toks skausmas? Kodėl žmonės turi prarasti namus, gyvybes, ramybę?
Ilgą laiką savo viduje nešioju svarbią mintį, kuria noriu pasidalinti su Jumis. Galbūt ji padės šiek tiek ramiau priimti šį sunkų laikotarpį, kuriame dabar gyvename. Ne tam, kad pateisintume, bet tam, kad giliau suprastume, kas vyksta mumyse ir tarp mūsų.
Kare susitinka dvi didžiulės jėgos – Ego ir Širdis. Rusijos agresijoje aš matau kolektyvinį Ego – užsidariusį, bijantį prarasti kontrolę, nesugebantį matyti kito skausmo. Tačiau žinau, kad Ego gyvena kiekvienoje tautoje. Kaip ir Širdis.
Ukrainos tautos reakcijoje matau daug Širdies – pasiaukojimą, drąsą, bendrystę. Bet net ir čia, kaip visur, gyvena Ego, su savo baime ir pykčiu – žmogiški dalykai, per kuriuos Širdis tik dar labiau išsigrynina. Tai nei gera, nei bloga – tai žmogiška.
Galvoju ir apie mus, lietuvius. Dažnai jaučiame baimę, nesaugumą, nerimą dėl ateities. Ir klausiu savęs: ar mums taip pat reikia karo, kad mūsų širdys galėtų giliau atsiverti, kad mes pajaustume tikrą artumą, solidarumą, autentiškumą?
Bet kartu klausiu ir dar giliau: ar mes, kaip tauta, kaip žmonės, būtume pasiruošę paaukoti savo patogumą, ramybę, net namus – tam, kad milijonai kitų širdžių atsivertų? Ar tikrai suvokiam, kad kartais pasaulis keičiasi tik tada, kai kažkas pasirenka ne išsaugoti save, o tapti tiltu kitiems?
Tikiu, kad karas nėra būtinas, kad žmonės atsibustų. Bet jis – labai stipri priminimo forma. Kaip ir bet kuris sukrėtimas mūsų gyvenime – liga, netektis, skyrybos – jis sukrečia ne tam, kad mus nubaustų, o tam, kad pažadintų. Primintų, kas iš tiesų svarbu: žmonės šalia, ryšys, meilė, buvimas kartu.
Skausmas nėra mūsų priešas. Jis – mokytojas. Jis moko pažvelgti į save be kaukių. Moko suprasti, ką iš tikrųjų branginame. Ko bijome prarasti. Ko niekada nepasakėme, nors jau seniai jautėme. Ir kur mūsų širdis slepiasi – po baime, po kaltėmis, po Ego gynybomis.
Tad ką galime daryti dabar, kai pasaulis toks trapus?
Galime sąmoningai atsiverti vienas kitam jau dabar. Kalbėti apie tai, kas svarbu. Dalintis tuo, kas skauda, ir tuo, kas džiugina. Būti atvirais su artimaisiais, su kaimynais, su kitais. Nes pasaulis – tai ne kažkas išorėje. Pasaulis – tai mes. Ir kuo atviresni busime vieni kitiems, tuo mažiau reikės sukrėtimų, kad prisimintume, jog gyvenimas – apie Širdį, ne apie valdžią.
Tikiu, kad karas vieną dieną baigsis. Bet jo pamokos liks ilgam. Galime iš jų mokytis jau dabar – per sąmoningumą, per atjautą, per ryšį.
Tegul mūsų širdys būna budrios net tada, kai viskas atrodo ramu. Tegul jos kalba tada, kai norisi tylėti. Tegul jos renkasi švelnumą ten, kur pasaulis siūlo pyktį. Ir galbūt tada, širdis prie širdies, sukursime pasaulį, kuriame mažiau reikia karo, kad prisimintume, kas esame.
