Kodėl žmonės ateina į psichoterapiją? Klientų tipai

Kai žmogus nusprendžia kreiptis į psichoterapeutą, dažniausiai jis pajaučia, kad kažkas viduje neveikia taip, kaip norėtųsi. Klientai psichoterapijoje yra labai skirtingi. Per dešimtis tūkstančių terapinių pokalbių ir ilgų metų praktiką pastebėjau tam tikrus ryškius klientų tipus. Pažvelkime į juos kartu – galbūt tarp jų atpažinsi save ar savo artimą žmogų. Svarbu suprasti, kad šie aprašymai jokiu būdu nėra skirti įžeisti – tiesiog noriu padėti Tau lengviau pastebėti ir pažinti save. Ir padėti apsispręsti, ar verta rinktis psichoterapijos, kaip augimo kelią.

Kaip jaučiu pasaulį –  kad žmogus, jo mintys ir jausmai skleidžia tam tikras vibracijas. Kaip muzikoje kiekvienas garsas turi savo dažnį, kuris gali būti derinamas ar išsiderinęs, taip ir mūsų vidiniai išgyvenimai – mintys bei emocijos – nuolat skleidžia tam tikrą dažnį. Žmonės, kurie muzikuoja, mokosi girdėti, justi, derinti vibracijas – lygiai taip pat ir psichoterapijoje mokomės jausti savo vidinį garsyną: tiek protines, tiek emocines vibracijas. Svarbu išmokti jas sujungti, atpažinti ir palaipsniui gylinti – kad vidinis pasaulis suskambėtų kuo darniau, ne triukšmingai ar chaotiškai, o autentiškai ir gyvai. Taigi, pasidalinsiu apie klientų tipus (klientų vardai yra pakeisti).

1. Protiniai klientai

Šie žmonės dažniausiai pasižymi stipriu intelektu, analitiniu mąstymu ir puikiu gebėjimu logiškai suvokti pasaulį. Tačiau emocinė sritis jiems – tarsi užrakinta. Jų emocijos būna labai subtilios, o kartais atrodo, kad jų visai nėra. Jie mieliau analizuoja savo jausmus, nei juos tiesiog jaučia. Iš šalies jie gali atrodyti šaltoki, atsiriboję nuo kitų, tačiau viduje dažnai slypi giliai užslėptas troškimas artumo ir ryšio. Pramušti šį emocinį šarvą – tai nemaža kelionė. Jausmų srities vystymas dažnai reikalauja kantrybės, pasitikėjimo procesu (manimi, kaip terapeutu) ir laiko, todėl psichoterapija su šio tipo klientais gali būti ilgesnė, tačiau labai svarbi.

Kliento istorija:

Prisimenu savo klientą Vaidą – labai sėkmingą verslininką, kurio gyvenimas išoriškai atrodė idealus. Tačiau Vaidas jautėsi tuščias, pavargęs, išsekęs. Jis viską suprato, tačiau nejautė gyvenimo džiaugsmo. Terapijoje ilgai dirbome su emocijų atpažinimu ir priėmimu. Kai jis pirmą kartą aiškiai pajuto liūdesį dėl vaikystėje patirto dėmesio trūkumo, buvo kaip iš naujo gimęs. „Negalvojau, kad emocijos gali būti tokios tikros ir gydančios,“ – sakė jis.

2. Emociniai klientai

Tai priešingas tipas intelektualams – žmonės, kurie stipriai išgyvena kiekvieną emociją. Jie jaučiasi tarsi nuolatiniame emocijų chaose ir dažnai stokoja aiškumo, kas su jais vyksta. Šie žmonės ateina į terapiją ieškoti supratimo, aiškumo, krypties. Kitiems jie gali atrodyti impulsyvūs, dramatiški, tačiau jų jausmai yra tikri ir gilūs. Terapijoje darbas dažnai yra padėti jiems suvokti ir įsisąmoninti emocijas – ne tam, kad jas nuslopintų, bet kad jos jų neužgožtų ir neuždusintų tiek savęs, tiek savo emocijomis kitų. Įsisąmoninta emocija tampa tarsi įkvėpimu, leidžiančiu geriau reguliuoti save ir aiškiau matyti, kas vyksta viduje.

Kliento istorija:

Gintarė, jauna menininkė, į mano kabinetą atėjo jausdama, kad gyvenimas ją blaško be jokios krypties. Ji viską jautė itin intensyviai – meilę, pyktį, nusivylimą, džiaugsmą, bet jai sunkiai sekėsi šiuos jausmus suprasti ir valdyti. Terapija buvo orientuota į pagalbą Gintarei struktūruoti jos patirtis, rasti sąmoningumą jausmuose. Ji išmoko, kad ne kiekviena emocija yra ženklas veikti – kartais užtenka tiesiog ją pastebėti ir paleisti.

3. „Užsidarę viduje“ klientai

Šie klientai ateina su jausmu, jog viduje yra tarsi tuščia, lyg kažkas išjungė jų emocijas ir mintis. Jie dažnai būna išgyvenę gilias traumas ar ilgalaikį emocinį spaudimą, dėl kurio atsiribojo nuo savo vidinio pasaulio. Išoriškai jie gali atrodyti ramūs ar net šalti, tačiau viduje slepiasi didžiulė baimė vėl jausti skausmą. Nors jie patys gali to neįvardyti, sielos gelmėse dažnai kaupiasi daug neišgedėto, neišjausto skausmo, kuris vis dar gyvena jų kūne ir pasąmonėje.

Kliento istorija:

Tadas ilgai jautėsi tarsi „automatinis žmogus“, gyvenantis pagal išmoktas schemas, nejaučiantis nei džiaugsmo, nei liūdesio. Terapijos procese pastebėjom, kad Tadas vaikystėje patyrė stiprią emocinę traumą, po kurios nusprendė atsijungti nuo jausmų, kad apsisaugotų. Terapijoje jis pamažu mokėsi atkurti ryšį su savimi – iš pradžių jausdamas kūno pojūčius, vėliau ir emocijas.

4. Tapatybės ieškotojai

Šie klientai turi intelektualų supratimą ir emocijų spektrą, bet jaučia vidinį pasimetimą dėl savo tapatybės. Jie jaučia, kad viskas „lyg ir yra“, bet viduje vis tiek trūksta tikro, autentiško savęs pojūčio. Dažnai jie jaučiasi nepakankamai vertingi, kad būtų savimi. Terapijoje darbas čia reikalauja jautraus buvimo – čia svarbu ne tik atpažinti išorinius prisitaikymo modelius, bet ir padėti žmogui susitikti su savo vidiniu „aš“. Dažnai tai būna ilgas ieškojimo procesas, kuriame klientas mokosi girdėti save ne per kitų lūkesčius, o per savo tylų vidinį balsą. Šiame kelyje psichoterapeutas tampa lydinčiuoju asmeniu – ne nurodančiu kryptį, o padedančiu ją atpažinti pačiam žmogui.

Kliento istorija:

Karolina, gera rinkodaros specialistė, atėjo į terapiją su klausimu: „Kas aš esu iš tiesų?“ Ji buvo visada lanksti, greitai prisitaikanti prie situacijų, tačiau niekada nejautė vidinio stabilumo. Terapijoje Karolina pradėjo tyrinėti savo tikrąsias vertybes ir norus. Kelias buvo ne tiesus – reikėjo išmokti ne tik išgirsti save, bet ir išdrįsti tuo vadovautis. Su laiku ji ėmė aiškiau atskirti, kas kyla iš jos pačios, o kas – iš išorės primestų vaidmenų. Tai leido jai kurti gyvenimą, labiau paremtą tuo, kas atliepia jos esmę.

5. „Nuolat skubantys“ klientai

Tai klientai, kurie nuolat užimti, veiklūs, nemėgstantys sustoti ir reflektuoti savęs. Jie ateina į terapiją tik tada, kai gyvenimas priverčia juos sustoti – liga, perdegimas ar asmeninės krizės. Psichoterapijoje svarbiausias darbas – padėti jiems išdrįsti sustoti ne tik fiziškai, bet ir viduje. Iš pradžių dažnai tenka kurti saugią erdvę, kurioje galima patirti buvimą be veiksmo, pajausti tylą ne kaip grėsmę, o kaip galimybę išgirsti save. Terapeutas čia tampa veidrodžiu, padedančiu pamatyti, nuo ko jie bėga – ar tai būtų nerimas, tuštuma, ar gilus neišspręstas liūdesys. Po truputį šie žmonės mokosi ne tik reaguoti į išorę, bet ir gyventi santykyje su savo vidiniu pasauliu.

Kliento istorija:

Lukas buvo vadybininkas, kuris visada sakydavo „neturiu laiko emocijoms ar analizėms“. Tačiau po rimtos sveikatos krizės jis buvo priverstas sustoti. Terapijoje suprato, kad nuolatinis skubėjimas buvo jo būdas vengti savo vidinių konfliktų, skausmų. Kai Lukas išdrįso sustoti ir įsiklausyti į save, jis atrado naują gyvenimo būdą – kuris, mano akimis, jam buvo sąmoningas ir prasmingas.

Taigi, kiekvienas iš mūsų turi savo istoriją, savo vidinį kelią. Galbūt atpažinai save tarp šių tipų, o gal pajautei, kad esi tarsi tarp jų. Visi šie aprašymai – tik fragmentai. Gyvi, tikri, besikeičiantys. Mes visi einame savo tempu, ieškome, išgyvename, kartais pasimetame, kartais – atrandame.

Svarbiausia ne tai, kaip save pavadinsi, o kaip jautiesi su tuo, kuo gyveni. Jei Tavo viduje kažkas šaukiasi dėmesio, jei jauti, kad tavo vibracijos nebeskamba taip, kaip norėtum – tai jau ženklas. Ne taisyti, o susitikti. Su savimi. Su tuo, kas tikra. Kartais tai ilgas kelias. Bet jis vertas žingsnio.