Kaip turi augti psichoterapeutas, kad iš tiesų padėtų?
Kai pradėjau savo kelią psichoterapijoje, galvojau, kad svarbiausia – turėti daug žinių, išmanyti metodus ir technikas. Laikui bėgant supratau, kad žinios ir technikos – tik pradžia. Tikroji esmė yra giliau. Norėdamas iš tiesų padėti kitam žmogui, pirmiausia turi augti pats.
Tobulo terapeuto nėra – kaip nėra ir tobulo žmogaus. Šis pasaulis, kuriame gyvename, yra skirtas augimui, o ne tobulumui. Tačiau svarbu, kad psichoterapeutas turėtų kryptį – matytų, kur pats turi augti, kas jame dar nejuda, dar bijo, dar nepriimta. Tik tuomet jis gali būti vedliu kitiems – ne todėl, kad yra aukščiau, o todėl, kad eina kartu. Ir žino, ką reiškia ieškoti.
- Būti “vidumi plačiu” žmogumi
Vien žinių apie žmogaus psichiką geram psichoterapeutui neužtenka. Jis turi mokytis jausti plačiai – tiek lengvus emocijų niuansus, tiek stiprias vidines audras. Tai reiškia, kad terapeutas turi nuolat auginti savo vidinį jautrumą ir gebėjimą būti šalia žmogaus, net kai klientas išgyvena labai sunkias ar painias emocijas.
Kai terapeutas pats savyje talpina daug – kai gali priimti įvairius jausmus, nevertindamas jų – klientas tai jaučia. Ir tik tada jis gali sau leisti atsiverti. Tik tada gimsta tikras terapinis ryšys. Svarbu, kad terapeutas mokėtų išgirsti skirtingas žmogaus vidines „vibracijas“ – tiek stiprų emocinį skausmą, tiek vos pastebimą liūdesį ar tuštumą. Būtent tai leidžia jam būti šalia ir padėti žmogui giliau suprasti save.
- Išmokti išbūti nežinomybėje
Vienas iš didžiausių iššūkių psichoterapeutui – mokėti išbūti nežinomybėje. Dažnai klientai ateina pas terapeutą ieškodami aiškių atsakymų ar greitų sprendimų. Tačiau psichoterapija nėra apie atsakymų davimą – ji apie erdvės kūrimą, kurioje klientas pats gali atrasti tai, kas jam tikra ir svarbu.
Kad tai būtų įmanoma, pats terapeutas turi mokytis susitikti su savo paties nežinojimu, nesaugumu ir netikrumu. Turi išdrįsti paleisti kontrolės iliuziją – tiek pokalbio eigoje, tiek apskritai gyvenime. Tai reikalauja gilaus pasitikėjimo tiek gyvenimo procesu, tiek žmogaus vidine išmintimi ir pačiu gyvenimu. Būtent tame nejaukume ir neužtikrintume atsiranda tikra terapinė erdvė – kurioje augti gali ir klientas, ir pats terapeutas.
- Priimti savo pažeidžiamumą
Psichoterapeutai neretai jaučia vidinį spaudimą – būti stiprūs, išmintingi, visada tvirti. Ir pats tą jaučiau. Tačiau tikroji terapinė jėga gimsta ne iš tobulo įvaizdžio, o iš drąsos atsistoti nuogi prieš save pačius. Ne iš žinojimo – o iš gebėjimo būti tame, kas neaišku. Ne iš nepriekaištingumo – o iš gyvo, tikro santykio su savimi.
Kai terapeutas leidžia sau jausti ir priimti savo pažeidžiamumą, jis ne silpnėja – jis tampa žmogiškas. Autentiškas. Tame ir matau žmogiškąją galią. Ir būtent tai atveria tikrą ryšį su klientu. Klientas pradeda jausti: „Aš ne vienas. Jei jis gali būti toks tikras – gal ir aš galiu.“
Tai akimirka, kai psichoterapija tampa daugiau nei pokalbis. Ji tampa erdve, kurioje įvyksta gilūs pokyčiai – ne todėl, kad kažkas pasakė teisingą frazę, o todėl, kad kažkas išdrįso būti tikras. Ir tame tikrume – išgirsti kitą.
- Leisti ego tirpti
Psichoterapeutas nėra tas, kuris žino geriau. Jis nėra guru ar išminčius, stovintis ant kalno viršūnės ir dalijantis atsakymus. Jis yra žmogus, kuris eina greta. Kuris leidžia sau būti šalia – tikras, gyvas, jaučiantis.
Vienas svarbiausių terapeuto vidinių darbų – tirpdyti savo ego. Kai ego atsitraukia, nebelieka poreikio „pataisyti“, „sutvarkyti“ ar „įrodyti“, kad žinai geriau. Atsiranda erdvė santykiui, kuriame nėra viršaus ar apačios – tik du žmonės. Vienas kalba. Kitas klausosi. Abu ieško. Abu auga.
Tai nėra lengva. Tai reikalauja drąsos nuolat matyti save, kelti nepatogius klausimus, pastebėti, kur dar viduje veikia kontrolė ar noras būti „geru terapeutu“. Bet kai ego nutyla – tada iš tiesų gali pradėti girdėti kitą. Ir tai – didžiausia dovana, kurią galime duoti savo klientams.
- Nuolat derinti savo „vidinį dažnį”
Psichoterapija man – kaip muzika. Ne žodžiai gydo, o tai, kas tarp jų. Ne technika kuria pokytį, o vidinė būsena, kurioje susitinka du žmonės. Terapeutas – tarsi instrumentas, kuris turi būti nuolat derinamas. Nes tik tuomet, kai psichoterapeuto vidinis dažnis tikras, klientas gali pradėti girdėti savo pačio melodiją.
Tai reiškia, kad terapeutas turi nuolatos rūpintis savo vidiniu pasauliu. Savirefleksija, asmeninė terapija, supervizijos – visa tai nėra tik profesiniai įrankiai. Tai būdai išlikti gyvam, jautriam ir autentiškam. Nes tik tada, kai skambi tikrai, kitas žmogus gali suskambėti kartu.
Taigi, psichoterapija – tai kelias ne tik klientui, bet ir pačiam terapeutui. Tai nuolatinė vidinė kelionė, kurioje tenka augti, keistis, susitikti tiek su savo silpnybėmis, tiek su stiprybėmis. Tik tada, kai pats jauti, kad gyveni ir augi, gali nuoširdžiai padėti kitam žmogui. Tai nėra lengva, bet tai labai tikra ir prasminga.
Būtent čia slepiasi tikras terapeuto pašaukimas – ne būti tobulu, bet būti gyvu, jautriu ir žmogišku. Jei eini į šią profesiją tik dėl pripažinimo ar norėdamas pasijusti svarbus – bus sunku iš tikrųjų padėti. Klientas labai greitai pajus, ar Tu esi su juo, ar tik vaidini. Tik žmogus, kuris pats eina savo keliu, gali saugiai lydėti kitą.
